Hondrofrost naudojausi kaip aušinimo gelį sąnariams trisdešimties mililitrų tūbelėje, kai pradėjo varginti sustingęs dešinysis kelias po ilgos vaikščiojimo ir darbo sode. Ieškojau kažko vietinio vakaro įtampai, kai leidžiuosi laiptais, ir nenorėjau iš karto gerti papildomų tablečių.
Ant pakuotės mačiau daugiausia gliukozaminą ir mentolą, ir būtent mentolas buvo labai juntamas po užtepliojimo. Tūbelė buvo maža, tilpo į mano striukės kišenę, kas buvo patogu tiek namuose, tiek kelionėse. Pirmą dozę išspaudžiau per didelę, bet galiausiai man užteko maždaug trijų centimetrų ilgio juostelės. Gelį įtryniau į kelį apie minutę, kol jis dingo iš odos.
Kaip aš jį naudojau
Naudojau jį du kartus per dieną šešias savaites. Ryte po dušo ir vakare grįžęs namo, dažniausiai prieš miegą. Rankas turėjau iš karto nusiplauti, kitaip mentolas nemaloniai degindavo akis, kai neatsargiai jas trindavau.
Pirmas jausmas buvo beveik akimirksniu jaučiamas šaltis. Tai nebuvo skausminga, bet pirmi du naudojimai man buvo ryškesni, nei tikėjausi. Kelias maždaug dešimt minučių dilgčiojo, o paskui tai virto švelniu atsipalaidavimu. Žiemą po užtepliojimo tikrai nenorėjau stovėti prie atviro lango.
Kas pasikeitė man
Pirmą savaitę beveik nieko nejaučiau, išskyrus tą trumpą atvėsinimą. Laiptais toliau leidžiausi atsargiai, o po ilgo sėdėjimo automobilyje kelias skambėjo taip pat kaip anksčiau. Antrą savaitę pastebėjau, kad vakaro įtampa mažėjo greičiau. Skausmas neišnyko, bet neturėjau tokios poreikio iš karto sėdėti ir koją ištiesti.
Trečia savaitė man buvo lūžio taškas. Po darbo sode vis dar jaučiau nuovargį kelyje, bet pirmi žingsniai po poilsio nebuvo tokie aštrūs. Labiausiai tą skirtumą pastebėjau leidžiantis laiptais. Anksčiau automatiškai laikydavausi už turėklų ir saugodavau dešinę koją. Su geliu tai darydavau rečiau, nors be turėklų visiškai neapsieidavau.
Man jis veikė labiau kaip reguliarios rutinos dalis, o ne kaip greita pagalba po vieno užtepliojimo. Kai dvi dienas praleidau vakarinį naudojimą, įtampa grįžo į pradinį lygį. Tai mane šiek tiek nuvylė. Tikėjausi ilgesnio efekto, bet gavau daugiau nuolatinę palengvėjimą.
Kas man nepatiko
- Po užtepliojimo kelias kurį laiką likdavo lipnus, todėl iš karto neapsirengiau aptemptų kelnių.
- Mentolio kvapas mažoje patalpoje buvo gana ryškus ir mano partnerei nebuvo malonus.
- Ant sausos odos po skutimosi kartą dilgčiojo, todėl vėliau jį tepdavau tik ant nepažeistos odos.
Jis nepagerino mano kojos jėgos ir neišsprendė sustingimo po ilgo sėdėjimo. Kai perlenkiau pritūpimus arba kelias valandas keliavau prie lysvių, kelias skambėjo taip pat. Padėjo tik leisti jam pailsėti, lėtai pasivaikščioti ir kitą dieną praleisti didesnį krūvį. Todėl Hondrofrost nelaikiau poilsio ar protingo judėjimo pakaitalu.
Manau, kad jis tinka kam nors, kas kartais turi pavargusius ar sustingusius sąnarius ir patinka ryškus aušinimo jausmas. Man jis tiko po ilgos vaikščiojimo, kai norėjau vakare nuraminti kelį. Man jis netiktų, jei man nepatiktų mentolio kvapas, turėčiau jautrią ar sudirgusią odą, arba jei reaguočiau į panašius preparatus. Ant atvirų žaizdų jo nenaudočiau.
Jei skausmas blogėja, kelias patinsta, yra karštas arba po traumos negali būti apkrautas, gelis man nebuvo sprendimas. Tokiu atveju nedelsčiau ir leistųsi apžiūrėti. Tokiu pačiu būdu elgčiausi ir ilgalaikių problemų atveju, nes vietinis šaltis gali sumažinti nemalonų jausmą, bet nepasako, kodėl jis atsirado.
Vėl pirkčiau Hondrofrost, bet tik kaip gelį namų atsargoms dienoms, kai pervarginsiu kelį. Nesitikėjau stebuklo ir jo negavau. Man pasiekė švelnus, trumpalaikis palengvėjimas, kuris po kelių savaičių turėjo prasmę.
Mano trumpa išvada: Hondrofrost man palengvino vakaro sustingimą kelyje, bet neišsprendė problemų priežasties.