Alcozar yra lašų maisto papildas, kurį išbandžiau, nes gėriau dažniau, nei norėjau, ir norėjau, kad būtų lengviau atsisakyti vakarais. Man tai buvo bandymas atgauti šiek tiek kontrolės, nepasikliaujant tik valia. Naudojau jį kaip kasdienę paramą ir stebėjau, ar jis padės ir su kūno sunkumo jausmu.
Pirmas dalykas, kuris man padarė įspūdį, buvo rudas butelis ir žaliai baltas dizainas. Priekyje buvo parašyta, kad produktas skirtas palaikyti normalią kepenų funkciją, o dėžutėje buvo ir lapelis, kuris man buvo naudingas. Šiek tiek erzino, kad etiketė buvo anglų kalba, kai ją pirkau Bulgarijos rinkai. Pats produktas yra skystas, o man tai buvo patogu, nes nemėgstu sudėtingų schemų.
Kaip jį vartojau
Vartojau jį du kartus per dieną po 20 lašų, praskiestų maždaug 100 mililitrų vandens. Ryte gėriau po kavos, o vakare – maždaug valandą prieš vakarienę. Nedėjau jo į sultis, nes po to man palikdavo keistą kvapą ant stiklinės. Laikiau butelį tamsioje spintoje ir gerai uždarydavau, nes kartą dangtelis buvo likęs šiek tiek atsuktas ir po to prilipo.
Naudojau Alcozar iš viso apie šešias savaites. Lašintuvas man nepadarė įspūdžio tikslumu – kartais išleisdavo po du lašus vienu metu, kitais kartais vėlavo, ir skaičiavimas tapdavo varginantis. Tai nebuvo didelė problema, bet aš tai pastebėdavau beveik kiekvieną dieną. Man buvo svarbu, kad jį vartojau tik sau, neslėpdamas jo kito žmogaus maisto ar gėrimų.
Ko jaučiau
Pirmą savaitę beveik niekas nepasikeitė. Nei man iš karto pasidarė geriau, nei blogiau. Jei kas nors tikisi akimirksniu pasibjaurėjimo alkoholiui, man tokio efekto nebuvo.
Apie antrą savaitę pastebėjau kažką tyliau, bet naudingo: vakarinė mintis „dar vienas“ nebuvo tokia įkyriai. Ji visiškai neišnyko, tik tapo silpnesnė. Tai man suteikė mažą buferį ir padėjo atidėti sprendimą, vietoj to, kad iš karto griebtis stiklinės. Keletą vakarų praleidau tik su nealkoholiniais gėrimais arba arbata, nesijaučiu, kad verčiu save.
Apie trečią ir ketvirtą savaitę efektas man atrodė stabiliau. Nežinau, ar papildas „pagerino“ mano nuotaiką, bet jaučiausi šiek tiek psichologiškai stabiliau. Buvo mažiau to nerimo, kuris kartais stumdydavo mane gerti, kad atsipalaiduočiau. Ryte budavau ir buvau gaivesnis, bet čia esu sąžiningas – greičiausiai ir todėl, kad jau realiai gėriau rečiau.
Dėl kepenų negaliu teigti nieko didelio be tyrimų. Galiu tik pasakyti, kad sunkumas po dešiniu šonkauliu, kurį kartais jaučiau po sunkesnių vakarų, pasitaikydavo rečiau. Man tai buvo malonus privalumas, bet nesu tikras, ar tai galima priskirti vienai priežastiai. Ir sumažėjęs gėrimas, tikriausiai, turėjo savo vaidmenį.
Ko man nepatiko
- Buvo žolelių poskonis, kuris kartais skambėjo per „mediciniškai“.
- Pirmomis dienomis po vartojimo jaučiau lengvą susitraukimą skrandyje.
- Jei jį gėriau vėliau vakare, mano miegas tapdavo paviršutiniškesnis.
- Neišsprendė mano socialinės problemos atsisakant susitikimų.
Man svarbu buvo tai, kad Alcozar visiškai nenukėlė noro alkoholiui. Greičiau jis man suteikė mažą paramą. Jei būčiau nusprendęs gerti nepaisant visko, vargu ar jis mane sustabdytų. Jis geriausiai veikė tuo metu, kai jau buvau pasiruošęs keisti savo įpročius.
Žinau, kad jo aprašymuose minimos žolelių sudedamosios dalys, tokios kaip puera, kinų citrinžolė, čiobreliai, pelynai, pieno usnis ir saldymedis. Aš neturėjau alergijų žolelėms, bet jei žmogus yra jautrus joms, turi problemų su kraujo spaudimu ar skrandžiu, arba vartoja vaistus, būčiau atsargus. Esant rimtai priklausomybei ar abstinencijai, nesitikėčiau tik iš tokio papildo.
Jei turėčiau tai apibendrinti žmogiškai, Alcozar man labiausiai padėjo su impulsu gerti vakarais ir su šiek tiek ramesniais dienomis. Nejausdavau to kaip magijos, o kaip papildomą paramą. Aš jį vėl imčiau, bet tik galvodamas, kad tai yra pagalba, o ne sprendimas, ir kad mano elgesys išlieka lemiamas.