Ocuvit yra akių sveikatai skirtas maisto papildas kapsulių forma. Jį išbandžiau dėl kasdienio akių nuovargio po ilgo darbo prie ekrano, kai vakarais akys sausėjo ir sunkiau persijungdavo nuo monitoriaus prie knygos. Man rūpėjo vienas dalykas: kad dienos pabaigoje akys būtų mažiau pavargusios.
Pradėjau vartoti po vieną kapsulę kiekvieną rytą su pusryčiais. Taip dariau šešias savaites. Kapsulę užgerdavau stikline vandens, nes vien su kava ją nuryti buvo nepatogu. Pakuotėje buvo dvidešimt kapsulių, todėl keliomis pakuotėmis apsirūpinau iš anksto, kad nereikėtų daryti pertraukos viduryje.
Sudėtyje man buvo svarbiausi liuteinas, zeaksantinas, mėlynių ekstraktas, vitaminai A, E ir C bei cinkas. Tokia sudėtis man atrodė logiška kaip papildymas prie įprastos rutinos, ypač kai beveik visą dieną žiūriu į ekraną. Vis dėlto nuo pat pradžių į tai žiūrėjau kaip į papildą, ne kaip į vaistą. Nesitikėjau, kad kapsulės pakeis akinius ar išspręs visus regėjimo sunkumus.
Pirmą savaitę beveik nieko nepajutau. Akys vis dar pavargdavo apie ketvirtą valandą po pietų, o vakare vis tiek norėjosi dažniau pamirksėti. Vienintelis nemalonus dalykas buvo lengvas raugėjimas po kapsulės, jei pusryčiams suvalgydavau tik jogurtą. Kai pradėjau ją gerti po normalesnio maisto, šis pojūtis dingo.
Antrą savaitę pastebėjau nedidelį pokytį. Po darbo akys nebeatrodė tokios smėliuotos, ypač kai namuose dar trumpai pasitikrindavau žinutes telefone. Tai nebuvo ryškus palengvėjimas. Tiesiog vakare mažiau trindavau akis ir rečiau reikėjo drėkinamųjų lašų.
Ryškiausią skirtumą pajutau maždaug trečią savaitę. Dirbant prie teksto mažiau erzino baltas ekranas, o persijungus nuo kompiuterio į tolį akys greičiau prisitaikydavo. Anksčiau kelias sekundes vaizdas būdavo lyg truputį išplaukęs. Vartojant Ocuvit tas jausmas ne visai prapuolė, bet pasitaikydavo rečiau.
Man patiko, kad rutina buvo paprasta. Kapsulę laikiau prie arbatinuko, nes kitaip ją du kartus buvau pamiršusi. Ant stalo ji man primindavo apie save geriau nei telefono priminimas. Tuo pačiu stengiausi kas valandą bent trumpam pažiūrėti pro langą ir dažniau gerti vandens. Sąžiningai pasakyčiau, kad pagerėjimą lėmė ne vien kapsulės, o ir tie maži įpročiai.
Ketvirtą ir penktą savaitę akys vakarais buvo ramesnės, bet ryškesnio regėjimo be akinių taip ir neatsirado. Mano trumparegystė nepasikeitė. Mažų užrašų iš toli geriau neskaitydavau, o naktį automobilio žibintai vis tiek kartais skleidė aplink save šviesos ratilus. Ocuvit man labiau padėjo su kasdieniu komfortu nei su pačiu regėjimo aštrumu.
- kapsulės paviršius man pasirodė sausokas ir kartais prilipdavo prie liežuvio;
- pirmomis dienomis jutau silpną žolelių kvapą, kuris trumpam likdavo ant pirštų;
- vieną rytą išgėrus nevalgius pasireiškė lengvas pykinimas;
- poveikis nebuvo greitas ir nebuvo toks ryškus, kaip galėtų pasirodyti iš aprašymų.
Ocuvit, mano patirtimi, labiausiai tinka žmogui, kurio akys pavargsta nuo ekranų, sausėja patalpose ar vakarais jaučiasi pervargusios. Aš jį vertinčiau kaip kasdienį papildą, o ne kaip sprendimą rimtesnei problemai. Jei regėjimas staiga blogėja, skauda akis, atsiranda blyksnių, šešėlių ar nuolatinis miglotumas, vien kapsulių tikrai nepakanka. Tokiu atveju rinkčiausi akių gydytojo apžiūrą.
Atsargiau vartoti siūlyčiau ir tiems, kurie jau naudoja kitus papildus su vitaminu A, E ar cinku. Man būtų svarbu nepadauginti tų pačių medžiagų iš kelių skirtingų pakuočių. Žmonėms, turintiems alergijų ar vartojantiems nuolatinius vaistus, prieš pradedant verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Ar pirkčiau Ocuvit dar kartą? Tikriausiai taip, jei vėl turėčiau intensyvų laikotarpį prie ekranų ir norėčiau švelnaus papildymo prie akių priežiūros. Aš jo nepirkčiau dėl pažado atkurti regėjimą. Man jis suteikė tikresnį dalyką: mažiau vakarinio akių nuovargio ir šiek tiek daugiau komforto.