Depanten man pasirodė kaip vėsinantis gelis sąnariams ir raumenims, kurį pasirinkau dėl užsitęsusio kelio ir riešo maudimo po ilgesnių pasivaikščiojimų bei darbo prie kompiuterio. Man labiausiai rūpėjo vienas dalykas — kad vakare galėčiau ramiau užmigti be to bukai pulsuojančio jausmo.
Pirksčiau jį tūbelėje, mano buvo 25 mililitrų pakuotė. Gelis buvo šviesiai žalsvas ir kvepėjo gana ryškiai, labiau į mėtas ir kažką vaistinio, todėl pirmą dieną net pagalvojau, kad pojūtis bus labai stiprus.
Kaip aš jį naudojau
Pirmą savaitę tepiau paprastai: ryte ploną sluoksnį ant kelio, vakare dar kartą, o riešą patepdavau tik tada, kai pajusdavau tempimą. Vienam plotui man užtekdavo maždaug žirnio dydžio kiekio. Jei užtepdavau per storai, gelis ilgiau džiūdavo ir imdavo lipti prie kelnių.
Po užtepimo visada nusiplaudavau rankas su muilu. Kartą patryniau akis ir to tikrai nebenorėjau kartoti. Gelis susigerdavo greitai, bet ne akimirksniu, todėl prieš rengdamasis palaukdavau apie 5–7 minutes, ypač jei tepdavau kelį ir reikėdavo užsimauti aptemptesnes kelnes. Ant riešo buvo paprasčiau, tik laikrodį tekdavo perkelti į kitą ranką, nes ant šviežiai patepto ploto jis spaudė ir dirgino.
Naudojau jį apie šešias savaites. Dienomis pasitaikydavo, kad praleisdavau rytą, bet vakarinio tepimo stengdavausi nepraleisti. Būtent vakare skausmas man labiausiai įsivažiuodavo. Tą vėsinantį efektą pajusdavau iš karto, dažniausiai per pirmą minutę. Kartais jis būdavo malonus, kartais per aštrus, ypač po karšto dušo.
Kas realiai pasikeitė
Pirmas tris–keturias dienas man atrodė, kad tai tiesiog vėsinantis gelis be didesnės prasmės. Skausmo jis neišjungdavo. Labiau nukreipdavo dėmesį. Net buvau pagalvojęs, kad man nepataikė.
Maždaug antros savaitės viduryje pradėjau pastebėti, kad vakare kelis būdavo ne toks karštas ir ne toks jautrus liečiant. Patinimas, kiek jo buvo, neišnyko, bet sunkumo jausmas aplink kelio sąnarį sumažėjo. Man tai buvo svarbiausia, nes lipant laiptais vakare būdavo nemaloniausia.
Trečią savaitę efektas tapo aiškesnis. Po ilgesnio pasivaikščiojimo kelis maudė trumpiau. Anksčiau grįždavau namo ir dar porą valandų jausdavau, kad traukia. Su Depanten dažniausiai nuslūgdavo maždaug per valandą, jei užtepdavau iškart grįžęs. Riešui poveikis buvo silpnesnis, bet pastebėjau, kad naktį mažiau prabusdavau nuo to keisto tirpimo, kai per ilgai laikai ranką sulenktą.
Ketvirtą–penktą savaitę jau turėjau rutiną ir galėjau pasakyti, kada jis man tikrai padėdavo: po fizinio krūvio ir vakare prieš miegą. Jei tądien nieko ypatingo nebūdavo, skirtumas irgi nebūdavo didžiulis. Man tai labiau priminė pagalbininką, o ne priemonę, kuri išsprendžia problemą iš šaknų.
Į sudėtį žiūrėjau sąmoningai, nes mėgstu žinoti, ką tepu ant odos. Aprašyme minėta hialurono rūgštis, gliukozaminas, chondroitinas, augaliniai ekstraktai ir vitaminų kompleksas. Kituose aprašymuose dar mačiau minint kalnų arniką, mentolį, eukalipto eterinį aliejų, kamparo aliejų ir bosveliją. Savo tūbelės tiksliai patikrinti negaliu, bet pagal kvapą ir pojūtį mentolis bei kamparas man atrodė labai tikėtini.
Kas man nepatiko
- Kvapas laikėsi ilgiau, nei norėjau, ir kartais persimušdavo į drabužius.
- Vėsinimas kartais būdavo per stiprus, ypač po karšto dušo arba ant ką tik nuskustos odos.
- Oda ant kelio vieną kartą paraudo dėmelėmis, kai užtepiau per storai ir dar užsidėjau aptvarą.
- Lipnumas pasijusdavo, jei persistengdavau su kiekiu, ir tada norėdavosi viską nuvalyti.
Labiausiai man nepatiko tai, kad jis neišsprendė pačios priežasties. Jei dieną sėdėdavau kreivai, jei per daug ėjau, jei nepadarydavau lengvų tempimų, gelis tik palengvindavo pasekmes. Rytais, kai kelis būdavo sustingęs, Depanten to sustingimo visiškai nenuimdavo. Padėdavo tik truputį, daugiau per pojūtį nei per realų judesį.
Dar vienas svarbus dalykas: aš jo nenaudočiau ant labai jautrios ar ką tik sudirgintos odos. Jei po tepimo oda ima rausti, peršti arba vėsinimas atrodo per aštrus, man tai ženklas mažinti kiekį arba daryti pertrauką.
Kam jis, mano akimis, tinka
Labiausiai jį rekomenduočiau tiems, kurie turi lengvą ar vidutinį sąnarių ar raumenų diskomfortą po krūvio ir nori greito vietinio palengvėjimo. Jei patinka vėsinantys geliai, šitas būtent į tą pusę. Man jis tiko ir dėl to, kad greitai susigerdavo ir nereikėjo vaikščioti blizgant.
Atsargiau žiūrėčiau, jei oda labai jautri, jei netoleruojate mentolio tipo priemonių arba turite polinkį į bėrimus nuo eterinių aliejų. Jei tikitės, kad vien tik gelis atstatys sąnarį, nusivilsite. Man jis buvo tik pagalbinė priemonė.
Jei skausmas stiprus, staiga atsiradęs ar kartu yra ryškus patinimas, vien šiuo geliu nesiremiu ir ieškočiau medicininio įvertinimo. Mano patirtis buvo apie kasdienį diskomfortą, ne apie rimtą ūmų sutrikimą.
Ar pirkčiau dar kartą? Taip, bet tik su aiškia nuostata, kad tai yra mano vakarinės rutinos dalis, o ne gydymas. Man jis davė apčiuopiamą palengvėjimą nuo antros–trečios savaitės, ypač keliui, ir padėjo ramiau išmiegoti. Mano trumpas verdiktas toks: Depanten man veikė kaip neblogas vėsinantis gelis, kuris sumažino vakarinį maudimą, bet stebuklų nepadarė.